Lietuvių kalbos vienaskaitinių daiktavardžių vartojimas daugiskaitos formomis: leksikalizacija ir terminizacija

Šio straipsnio tikslas – nustatyti pasirinktų lietuvių kalbos vienaskaitinių abstrakčiųjų daiktavardžių gramatinės formos leksikalizaciją, kuri yra susijusi su žodžių skaičiaus gramatinės formos pasikeitimu. Daroma prielaida, kad dėl skaičiaus gramatinės formos pasikeitimo, keičiasi ir leksinė reikšmė. Išsamiau aprašyti leksikalizuotus daiktavardžius, metodus, kaip atpažinti leksikalizaciją, aktualu, kadangi leksika yra greičiausiai kintantis kalbos sluoksnis, taigi pokyčius būtina fiksuoti, o žodynus atnaujinti, redaguoti, juo labiau kad ši analizė remiasi vartosenos pavyzdžiais iš tekstynų. Netermininės leksikos pavyzdžiai atrinkti iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT), Delfi.lt tekstyno (DT) ir internetinės Google paieškos. Nors tekstynų statistiniai duomenys parodė, kad tiriamų vienaskaitinių abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitėjimo reiškinys nėra labai išplitęs, atlikus analizę matyti, kad daugiskaitėjančios leksemos įgauna naujų reikšmių (arba sememų). Vienos turi aukštą leksikalizacijos laipsnį, tokios leksemos galėtų būti pateikiamos atskirame daugiskaitinės lemos žodyniniame straipsnyje. Kitu atveju, kai daugiskaitos formų leksikalizacijos laipsnis yra žemas, jos nėra laikomos savarankiškais leksiniais vienetais. Termininės leksikos gramatinės formos leksikalizacija nustatyta remiantis Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ) ir Lietuvos Respublikos terminų banke (TB) pateikiamomis reikšmėmis. Tyrimo rezultatai rodo, kad kasdienės kalbos žodžių perėjimą į specialios kalbos leksiką lemia terminizacija, tačiau yra ir tokių atvejų, kai tarp kasdienės kalbos žodžio ir termino reikšmių nėra ryškaus semantinio nuotolio, o tai leidžia kalbėti apie terminizacijos nebuvimą.